Kiekviena pažintis turi savo priežastį, nes niekas nevyksta veltui

Mielas drauge,

Skaitai šį įrašą, nes jame slypi žinutė būtent TAU. Kokia ji? Sužinosi šiandien, rytoj, o gal tik po mėnesio, tačiau sužinosi, nes niekas nevyksta veltui ir mūsų pažintis turi prasmę (virtuali ar reali ji būtų). Lygiai taip pat prasmę turėjo viena unikali pažintis, tačiau apie viską nuo pradžių.

2018 m. tapo mano asmenybės renesanso metais ir būtent tą sausio dieną, kuomet mane tuometinis draugas nusprendė palikti 3-ią (iš 7-ių) atostogų dieną Gran kanarijoje. Dabar dėkinga jam esu iki mėnulio ir atgal, tačiau tik ne tą akimirką. Tą akimirką norėjau prasmegti į vandenyną, nes oi, kaip skaudėjo… O kadangi vandenynas taip pat manęs nenorėjo, teko sugalvoti kitą veiksmų planą. Kur buvus, kur nebuvus, nusprendžiau atsisakyti buvusio gyvenimo ir pradėti viską iš naujo, nes nebeturėjau ką prarasti.

Tik grįžusi iš atostogų, nusprendžiau išeiti iš darbo. Ir išėjau: į niekur, be nieko, tik su didžiuliu noru įgyvendinti savo svajonę - mėgautis gyvenimu darant tai, ką labai myliu (dėkingumą, rašymą ir neverbalinę komunikaciją). Kaip atrodė mano veiksmų planas?

- Susiradau mentorę;

- Susirašiau sąrašą dalykų, kuriuos mėgstu daryti (tarp jų buvo fotografavimas, video darymas, žinoma, rašymas, bendravimas ir kt.);

- Dėkojau sau kasdien vis stipriau už savo ryžtą;

- Įsimylėjau save;

- Kalbėjau apie save kitiems (ne sau);

- Siūliau savo paslaugas ir taip pat siūlė mane…

P. S. To paties daryti nerekomenduoju, nes už pasekmes neatsakau :D

Lemtinga diena išaušo 2018 m. vasarą, kuomet nuostabioji Indrė mane paminėjo po vienu įrašu, kuriame buvo ieškoma neatlygintina fotografė verslių mamų renginiui. O kadangi turiu (manau, kad gerą) savybę - mažiau galvoti, o tiesiog daryti -, susisiekiau su renginio organizatorėmis (dėkinga Eglutei ir Martai) ir jos mane priėmė į savo pajėgų būrį.

Tą renginio dieną įvyko lemtinga pažintis su Agnyte - moterimi, kuri iškeitė daktarės karjerą į tapybą. Klysčiau sakydama, jog tuomet susipažinau su unikornu, tačiau dabar žinau, kad jis iš jos veržėsi visomis spalvomis. Tai moteris, kuri gali padaryti viską ir bet ką.

Kaip rutuliojosi mūsų pažintis? Lėtai, tačiau stabiliai. Susitikome po kelių mėnesių. Tuomet susitikome antrą kartą. Derinome trečią pasimatymą, bet nepavyko. O kadangi liaudies išmintis žino, ką sako, todėl trečias kartas nemelavo, o ketvirtas - garantavo. Susitikom ir šventėm abiejų mūsų augimą, pokyčius, norus, moteriškumą...

vieną dieną gaunu iš jos žinutę su prašymu vykti į Varėną fotografuoti (štai ir apsisuko ratas) jos darbo (foto apačioje). Apie tai, kad mes vyksime į NEPTŪNO vandens gamyklą, supratau tik į mašiną įsėdus ir vienas Dievas žino, kokia smagi buvo kelionė. Nesuklysiu pavadindama ją pažintine: savęs, jos, gamyklos, Varėnos… Kas po to sekė, lai istorija nutyli :) Tačiau tai, ką Agnytės dėka įsisavinau apie draugystę(-es), verta paminėti:

- Mylėk kiekvieną draugą, nes tu esi jo/-s dalis;

- Viską, ką pasakei ar padarei savo draugui, jau padaryta tau (karmos dėsnis);

- Dovanok gėles, dovanok šypseną, nes vieną dieną bus per vėlu;

- Draugas yra geriau už bet kokius pinigus, nes tai, kas nuoširdu - nenuperkama, o sukuriama;

- geru draugu TAMPAMA, o ne gimstama.

Tarp Varėnos ir Vilniaus (Agnė Andruškienė)

Baigdama šį įrašą paminėsiu, kad Agnytė dabar piešia paveikslą, kuris atspindės mane per spalvų paletę. Žinau, kad į mano pasaulį ji atėjo su misija - išmokyti mane džiaugtis spalvomis, nes lipdama laiptais ji mato pačius gražiausius abstraktus. Žinau, kad jai galiu duoti tiek pat ar net daugiau, nei ji dovanojo man, nes niekas nevyksta veltui…

Nuoširdžiai tikiu, kad Tu taip pat esi mano pasaulyje, nes skaitai šiuos žodžius. Tu esi priežastis, kodėl man reikia dalintis. Tu esi šio pasaulio grožis, todėl visuomet tau būsiu dėkinga.